Kai pirmą kartą bandžiau siųsti siuntą – viskas atrodė paprasta (kol nebuvo per vėlu)

Pamenu, kaip pirmą kartą ruošiausi siųsti siuntą draugui į kitą miestą. Įdėjau dovaną – puodelį su mūsų juokinga bendra nuotrauka, suvyniojau į laikraštį (atrodė pakankamai storas) ir įdėjau į dėžutę nuo batų. Įklijavau lipnia juosta ir ramus kaip belgas nunešiau į paštą.

Deja, kai draugas atsiėmė siuntinį, jis atsiuntė nuotrauką: puodelis – į keturias dalis. Ir dar juokais paklausė, ar čia dėl to, kad jis pamiršo mano gimtadienį. Tą akimirką supratau, kad siuntos siuntimas – ne tik „įdėjai – išsiuntei“ reikalas. Nuo to laiko prieš kiekvieną siuntimą stengiuosi išvengti to, kas tada buvo mano pamoka.

Ką darau dabar, kad siuntos kelionė būtų saugi

Dabar turiu savo mažą taisyklių rinkinį, kuriuo vadovaujuosi prieš kiekvieną siuntimą. Ir žinai ką? Veikia nepriekaištingai.

1. Pasirenkamas dėžės dydis – nei per didelė, nei per maža.
Jeigu daiktas laksto dėžutės viduje – jau blogai. O jei vos telpa – neturi nei oro pagalvių, nei apsaugos. Rinktis tokią dėžę, kur daiktas patogiai guli, bet dar likę vietos apsaugai – geriausias variantas.

2. Daugiau burbulinės plėvelės – daugiau ramybės.
Tikrai. Net jei atrodo, kad „ai, čia tik knyga, nieko jai neatsitiks“, aš vis tiek ją apvynioju. Burbulinė plėvelė, porolonas, net suspaustas laikraštis – viskas tinka. Kartais naudoju net drabužius, jei siunčiu ką nors artimam – dviguba nauda.

3. Užklijuoju lipnia juosta ne tik dėžutės viršų.
Apsuku visą dėžę – kryžmai, iš šonų, kampų. Kuo daugiau laikosi, tuo ramiau miegasi. Lipni juosta tikrai kainuoja mažiau nei naujas siuntinys.

4. Pažymiu „Dūžtantis“ arba „Atsargiai“ ten, kur reikia.
Kai siunčiu kažką trapaus, visada užklijuoju tokį lipduką. Aišku, garantijų tai nesuteikia, kad su siunta elgsis kaip su šventu Gralio taure, bet bent jau sąžinė rami.

5. Ir galiausiai – visada patikrinu siuntos sekimo galimybę.
Kai nusprendi siųsti siuntą, verta rinktis paslaugą, kuri leidžia ją sekti. Taip matai, kur ji šiuo metu yra, ir kada pasieks gavėją. Ne tik smalsu, bet ir naudinga, jei kas nors nutiktų.

Patirtys keičia požiūrį: dabar siuntos siuntimas man – beveik kaip ritualas

Jeigu anksčiau maniau, kad pakuoti siuntą – tai tas pats, kas tiesiog įdėti į dėžę, dabar į tai žiūriu visai kitaip. Kiekviena siunta – kaip mažas iššūkis, kurio tikslas – ne tik pasiekti adresatą, bet ir atvykti sveikam.

Ir žinai ką? Nuo tada, kai pradėjau laikytis šių paprastų, bet praktiškų principų, jokia siunta nesulūžo, neprapuolė ir nesukėlė streso. Gavėjas laimingas, o aš nebesuku galvos, ar kažkas vėl atsiųs man nuotrauką su šukėmis.

Beje, burbulinė plėvelė tokia patraukli, kad kartais norisi siuntos net neišsiųsti – tik sėdėti ir sprogdinti burbuliukus. Na, bent jau kol paštininkas nepaskambina į duris.